Leidinys išleistas įgyvendinant projektą „Tėvų-vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ar atsiskyrimą”, finansuotą Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO programa Lietuvoje lėšomis.

Leidinį galite skaityti paspaudę šią nuorodą

Leidinys išleistas įgyvendinant EEA finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO programos Lietuvoje remtą projektą „Tėvų-vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir / ar atsiskyrimą”.

Leidinys skirtas vaikams, išgyvenantiems tėvų skyrybas. Leidinyje vaikams suprantama kalba pateikiama informacija, kas yra skyrybos ir, kokie pokyčiai laukia tėvams išsiskyrus.

Leidinys išleistas įgyvendinant EEA finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO programos Lietuvoje remtą projektą „Tėvų-vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir / ar atsiskyrimą”.

Leidinį galite skaityti paspaudę šią nuorodą

Leidinys išleistas įgyvendinant EEA finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO programos Lietuvoje remtą projektą „Tėvų-vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir / ar atsiskyrimą”.

Leidinį galite skaityti paspaudę šią nuorodą

Tėvų skyrybos – sunkus laikotarpis visai šeimai, ypač vaikams, jei jie įtraukiami į suaugusiųjų ginčus, dalybas, manipuliacijas. Kad skyrybos netaptų šeimos tragedija, Vakaruose į pagalbą pasitelkiami specialistai – mediatoriai, padedantys ginčo šalims priimti taikų sprendimą. Šeimos santykių instituto psichiatrė, psichoterapeutė Vaiva Bingelienė sako, kad būtina mediaciją inicijuoti ir Lietuvoje. Ši nevyriausybinė organizacija pradėjo projektą, kuriuo siekiama ginti vaiko teises per konfliktiškas skyrybas.

Kaip susidomėjote mediacija?

Baigiau šeimos mediacijos kursus Italijoje. Italai dažnai kreipiasi į mediatorius, siekdami, kad per konfliktą kuo mažiau nukentėtų vaikai. Juos motyvuoja ir finansiniai dalykai: jei tėvai kreipiasi į mediatorius, teisinės paslaugos yra gerokai pigesnės. Užsienyje ir šeimos terapeutai dirba mediatoriais, tai tarpinė specialybė tarp teisėjo ir šeimos terapeuto. Gaila, kad Lietuvoje ši alternatyvi ginčų sprendimo procedūra neturi teisinės bazės, nėra šeimos media­toriaus specialybės. O labai dažnai susiduriame su nesutariančiais tėvais, juos pas mus konsultuotis siunčia Vaiko teisių apsaugos skyrius. Mediatorius padeda priimti abiem pusėms tinkamą susitarimą, aiškinasi konflikto priežastis, padeda išgirsti motyvus. Trečias asmuo tampa tarpininku, padedančiu rasti geriausią sprendimą.

Ar galima palyginti skyrybas Lietuvoje ir užsienyje?

Užsieniečiai supranta, kad skiriasi vyras ir moteris. Žinoma, ir ten pasitaiko didelių konfliktų, tačiau mato prasmę bendradarbiauti dėl vaikų. Mūsų tautiečiai nepaiso vaikų, dažnai sureikšmina savo skyrybas. Tai tragedija, kurioje turi dalyvauti visi. Tačiau situacija po truputį kinta – tėvai supranta, kad vaikas nėra nuosavybė, kuriai gali leisti arba drausti bendrauti su kitu tėvu. Anksčiau tėvai skirdamiesi tiesiog išsidraskydavo, visai negalvodami, kaip paskui reikės vaiką kartu auginti, ateiti į gimtadienį ar vestuves. Dabar jau ir pas mus dažniau suvokiama, kad vaikui abu tėvai liks tėvais visą gyvenimą.

Kodėl taip yra?

Manau, kad Europos šalių visuomenės yra brandesnės, jie jau daug metų kalba apie vaiko poreikius, psichologiją, psichoterapiją. Juk Lietuvoje psichoterapeuto specialybė atsirado tik po nepriklausomybės. Dažna lietuvių šeima mano: „Ko čia eiti konsultuotis, jei jau skiriuosi.“ O juk galima gražiai išsiskirti, padėti vienas kitam ir savo vaikui. Nežaloti jo.

Su kokiais skyrybų atvejais dažniausiai susiduriate?

Su sunkiais. Ypač kai konsultuotis pas mus siunčia Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tėvai tiesiog nepaiso savo vaikų interesų. Į šeimos konfliktus jie įtraukiami emociškai ir fiziškai. Žinome apie metų metus besitęsiančius konfliktus, kai niekaip nenustatoma vaiko gyvenamoji vieta, jis nuolat tampomas po teismus, nes vienas iš tėvų nesutinka su teismo sprendimu. Visais atvejais kenčia vaikai. O tėvai nesugeba baigti savo konflikto ir pradėti galvoti apie vaiką. Būna atvejų, kai dėl vaiko tarsi ir sutaria, tačiau vos paliečiami turto santykiai, viskas užsiplieskia iš naujo. Kuo labiau įskaudintas vienas iš sutuoktinių, tuo jie abu mažiau galvoja apie vaiko poreikius, atsiranda noras keršyti vienas kitam, bausti. Ir baudžiama per vaikus.

Su kuo labiau reikia dirbti: su vaikais ar tėvais?

Paprastai dirbame su visa šeima. Vaikui, jei jis yra įtrauktas į tėvų tarpusavio kovą, labai sunku, mes jį individualiai konsultuojame. Vykdome ir kitus projektus, tarkim, psichosocialinės reabilitacijos centro paslaugos, tėvams siūlome tėvystės įgūdžių grupę. Jei iš pradžių tėvai ir nenori, vėliau įsitraukia, supranta, kad čia jų niekas nebaudžia, nekaltina, o stengiasi padėti. Kuo tėvų atsakomybė brandesnė, tuo labiau jie korektiški vaiko atžvilgiu. Problemų kils tol, kol nebus privaloma mediacija.

Kaip tėvų skyrybos apskritai veikia vaikus?

Skyrybos yra trauma, todėl gali atsirasti valgymo, miego sutrikimų, prasidėti pilvo skausmai, vaikas tampa piktas, dirg­lus, išsiblaškęs, nustoja mokytis. Labai svarbu, kaip vaikui pranešama apie skyrybas, pirminis mediacijos tikslas – abiem tėvams aiškiai ir vieningai pateikti vaikui žinią. Vaikas gali prisifantazuoti, kad tėvai skiriasi per jį. Reikia paaiškinti, kad ne jis kaltas, abu tėvai ir toliau jį mylės. Kai tėvai padeda vaikui išgyventi skyrybas, krizė gali ir neprasidėti. O paprastai tėvai taip įsitraukia į konfliktą, kad net nepastebi vaiko negalavimų, ir kreipiasi į specialistus dėl agresijos, pakitusio elgesio mokykloje. Jie net nesuvokia, jog priežastis – jų elgesys. Man labai liūdna, kai tėvai kaltina vienas kitą ir sako vaikui, kad mama ar tėtis yra blogas. Juk vaikas jį myli, jis patiria lojalumo konfliktą. Ką daryti? Mama liepia nebendrauti, o jis nori. Tai sunkina jo emocinę būseną ir provokuoja negalavimus.

Į ką gali peraugti tėvų konfliktas?

Vaikas tik formuojasi, todėl pasekmių gali būti labai įvairių ir neprognozuojamų. Vaikystėje vaikai pradeda šlapintis naktimis, tampa labai jautrūs, sutrinka jų miegas. Užaugę jie gali nesugebėti bendrauti su priešingos lyties asmenimis. Verčiamas pasirinkti vieną iš tėvų vaikas gali susirgti ir psichikos liga. Jam lengviau „pasitraukti į ligą“, negu rinktis vieną iš tėvų. Skyrybos yra krizė, skausmas ir sunkus išgyvenimas suaugusiesiems. Tačiau patariame tėvams nepamiršti, kad su tuo žmogumi jie susilaukė vaikų, vadinasi, ir gražių akimirkų buvo gyvenime. Geriau galvoti apie jas ir apie tai, kad jie ir toliau bus šito vaiko tėvai. Abu. Reikia tiesiog nepamiršti vaiko ir jo poreikių, gebėti atskirti savo skausmą ir pyktį buvusiam sutuoktiniui, mokytis bendradarbiauti. Dar labai svarbu, kokiu vaiko raidos periodu tėvai skiriasi. Jei vaikas jau vyresnis, pažįsta ir sugeba atskirti savo emocijas, praeis lengviau. Žmonės tvarkosi patys, tačiau gali kreiptis ir į specialistą. Mediatorius dirba su abiem tėvais.

Kaip turėtų atrodyti idealios skyrybos?

Idealiu atveju žmonės patys gali susitarti, kaip ir kiek bendraus su vaiku. Jei tai nepavyksta, būtina kreiptis pagalbos iš karto po pirmo didelio konflikto. Nereikia su vaiku nagrinėti skyrybų priežasties ar pasakoti jam apie savo jausmus kitam tėvui. Vaikui reikalingas saugumas ir stabilumas, taigi geriausia, kai jis žino, su kuriuo iš tėvų gyvens, kaip bendraus su kitu, su seneliais, ar pasikeis jo draugai, mokykla, būreliai. Vaikas patiria mažesnį stresą, kai žino viską apie savo gyvenimą. 

Mūsų šalyje kol kas retai girdimą mintį, jog konfliktiškai besiskiriančios šeimos su mediatoriaus pagalba galėtų pačios taikiai spręsti nesutarimus, siekiama įdiegti nacionaliniu lygmeniu. Tiesa, kaip ir kiekvienas ambicingas tikslas, šis sumanymas prasideda nuo pirmųjų žingsnių. Šiuo atvejų – mokymosi iš šeimos mediacijoje jau daugiametę patirtį turinčių užsienio kolegų.

Mintimis apie pažintį su Lietuvoje tik gimstančia šeimos mediacijos tradicija, viltimis apie jos perspektyvas bei naudą šeimoms mielai sutiko pasidalinti mokymuose dalyvavusios ir jau mediacijas pradėjusios vesti ŠSI specialistės: socialinė darbuotoja Živilė Baronienė, psichologė Rasa Pietarienė ir projektų vadovė Živilė Kėrytė.

Kuo Jums buvo vertingi ir įsimintini šeimos mediacijos mokymai?

Rasa Pietarienė (toliau – R.P): Tai buvo bendras bandymas šeimos mediacijai rasti vietą Lietuvos psichosocialinių paslaugų sferoje, taip pat ją apsibrėžti. Šeimos mediacija nėra visiška naujiena Lietuvoje, nes taikomos mums jau žinomų teorijų žinios. Tačiau mediacijos atveju bandoma išgryninti, kokio pobūdžio yra konfliktas ir dėl kokių priežasčių jis kyla. Tarpininko pagalba siekiama, kad mediacijos metu žmonės patys rastų abiems šalims priimtiną sprendimą. Džiugu, kad randasi erdvė patiems žmonėms be teismo įsikišimo gebėti tartis, gilintis į savo emocijas.

Živilė Baronienė (toliau – Ž.B.): Šie kursai suteikė ne tik žinių, bet ir daugiau aiškumo: kurioms šeimoms mediacija tinkama, kurioms – ne. Pagalbos šeimai galimybių yra daug – psichologinės konsultacijos, šeimos psichoterapija, tėvystės įgūdžių ugdymo grupės, seminarai ir t.t.. Svarbu ir patiems mediatoriams aiškiai suvokti savo vietą ir vaidmenį teikiant pagalbą šeimai. Matydama, kaip šeimos mediacijos idėją noriai priima kitų su mumis bendradarbiaujančių institucijų atstovai (vaiko teisių apsaugos specialistai, teisininkai, kt.), suprantu, jog tai neužpildyta niša, ir kad esamoje sistemoje šeimoms trūksta veiksmingos pagalbos. Pavieniai specialistai teikia šeimos mediacijos paslaugas, tačiau nėra vieningos pagalbos sistemos. Savo projektu mes ir siekiame sukurti bendradarbiavimo sistemą tarp įvairių šeimos ir vaiko gerovės srityje dirbančių institucijų. Tokia sistema prisidėtų prie kokybiškesnių paslaugų skyrybas išgyvenančioms šeimoms teikimo.

Živilė Kėrytė (toliau – Ž.K.): Šeimos mediacija yra nuolatiniame procese, ji vystosi, kinta. Malonu būti šiame gimimo etape, prisidėti prie raidos, taip pat patiems žmonėms siūlyti šeimos mediacijos paslaugas kaip taikų būdą sprendžiant tarpusavio ginčus. Galiausiai, džiugina, kad prisijungiame prie kitų Europos Sąjungos valstybių, kuriose ši paslauga jau įprasta.

Kuo šeimos mediacija skiriasi nuo kitų psichosocialinių paslaugų šeimai, pavyzdžiui, šeimos terapijos?

Ž.B. Šeimos mediacija – tai trumpalaikė į sprendimą orientuota pagalba. Mediacija gali būti taikoma esant labai skirtingoms aplinkybėms – kaimynų, darbo kolektyvų konfliktams. Kalbant konkrečiai apie šeimos mediaciją, ji yra naudinga ir reikalinga šeimoms, kuriose tėvai skiriasi ar yra jau išsiskyrę, tačiau jie nesutaria tam tikrais klausimais, dažniausiai vaikų išlaikymo, bendravimo su jais, jų auklėjimo.

Ž.K. Šeimos mediacija – tai konflikto sprendimas, bet šeimoje. O šeima nebūtinai yra tik vyras ir moteris, gali būti seneliai ar kiti konflikte dalyvaujantys asmenys. Žmonės kreipiasi su konkrečiu konfliktu, kuriam ieškoma taikaus sprendimo (t.y. neteisminiu keliu). Paprastai tai atvejai, kai ginčas tarp tėvų yra užsitęsęs, į juos dažnai įtraukiami vaikai, o į konflikto sprendimą būna jau įsitraukusios ir įvairios institucijos. Siekiant apsaugoti vaiko interesus kyla būtinybė padėti tėvams surasti abipusiškai priimtiną sprendimą.

R.P. Čia svarbu, kad žmonės išlaikytų savo interesus ir požiūrius, bet rastų būdą vieningai sutarti tam tikrais aspektais. Kadangi šeimos mediacijos paslaugos Lietuvoje nėra pakankamai prieinamos, tuomet tarpusavio konfliktus tėvai mėgina spręsti kitų institucijų pagalba. Konfliktas gilėja, nes šalys bando pasitelkti kuo daugiau jėgų. Kartais bylinėjimasis teismuose gali tęstis net dešimt metų. Šeimos mediacijos esmė – neeskaluoti konflikto, o padėti šalims ieškoti bendro sprendimo. Norima, kad žmonės vienas į kitą atsigręžtų ir su mediatoriaus pagalba patys išspręstų nesutarimus, kitoms institucijoms daugiau atliekant padedantį ir tarpininkaujantį vaidmenį. Tai kur kas trumpiau, pigiau ir kainuoja mažiau energijos.

Mediacijos mokymus vedė ir teisininkai. Kodėl šeimos mediatoriui svarbu išmanyti Lietuvos teisinę sistemą?

Ž.B. Šeimos, pradėjusios skyrybų procesą, neišvengiamai susiduria su teisine sistema, nes įteisinti skyrybas gali tik teismas. Tačiau iki skyrybų įteisinimo, tėvai, turintys nepilnamečių vaikų, privalo susitarti dėl jų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos po skyrybų. Būtent dėl šių klausimų dažnai kyla ginčai, kuriuos tėvai mėgina spręsti teisme. Taigi, atsieti mediaciją nuo teismų sistemos yra praktiškai neįmanoma. Šeimos mediacijos metu pasiektus susitarimus dėl vaikų gyvenamosios vietos ir/ar bendravimo tvarkos, tėvai turi patvirtinti teisme. Todėl mediatoriui svarbu išmanyti įstatymus, susijusius su šeimos, vaiko ir žmogaus teisėmis,  siekiant apsaugoti vaiko ir abiejų šalių (tėvų) interesus.

Kaip manote, ar šeimos mediacija sėkmingai prigis Lietuvoje?

R.P. Pirmiausia, labai svarbu išgryninti atvejus, kada šeimos mediacija yra taikytina. Šeimos mediatorius įvertina, kuriais atvejais ji galėtų veikti ir būti sėkminga. Juk kartais žmonėms pritrūksta tik žinojimo, kas yra už jų konflikto, nes konfliktas dažnai kyla tuomet, kai žmogus nori apginti kažką jam labai svarbaus ir brangaus. Tai nebūtinai turi materialią išraišką: kiekvienam iš mūsų svarbus saugumas, nepriklausomybė, savigarba, orumas. Tuomet einama į kovą. Mediatoriaus užduotis parodyti kitą kelią – kad svarbūs dalykai gali būti išsaugoti ne kovojant, bet drauge ieškant susitarimo.

Ž.B. Tyrimų duomenimis, lietuviai labiausiai pasitiki teismų sistema. O teisme, sprendžiant konfliktą, visuomet kažkuriai šaliai sprendimas yra mažiau palankus. Mūsų kultūroje žodis „tartis” turi nusižeminimo prasmę, nes atrodo, jei įrodei savo tiesą, tuomet nugalėjai. Bet jei laimi mama, tada pralaimi tėvas (ir atvirkščiai), o, tokiu atveju, vaikai tikrai pralaimi. Mediacija – vienas iš būdų mokytis susitarti, išsaugant tas pačias vertybes, dėl kurių taip kovojame, ir svarbiausia, išsaugant vaiko interesus. Mūsų tikslas – skatinti teisėjus, kad jie, konfliktiškų skyrybų atvejais, ragintų šeimas naudotis šeimos mediacijos paslaugomis. Džiaugiamės, kad teisėjai į šią mintį žiūri palankiai. 

R.P. Svarbu pabrėžti, kad teismai yra ne mažiau reikalingi ir būtini, nes yra atvejų, kai mediacija nėra pajėgi ar yra net neįmanoma. Teismas – ta instancija, kurioje sprendimas bet kokiu atveju priimamas, tik čia už tai atsakomybę prisiima trečioji šalis, o žmonės, nori to ar ne, turi susitaikyti su sprendimu. Mediacijoje patys žmonės yra atsakingi už savo konflikto sprendimą. Mediatorius gali tik padėti išsaugoti abiejų interesus, bet jis nepriima sprendimų.

Lietuvoje jau įteisinta teisminė mediacija. Kaip manote, kuo ji skiriasi nuo šeimos mediacijos?

R.P. Skiriasi keliais akcentais. Teisminė mediacija – tai ginčų sprendimo procedūra, kuri padeda šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams. Šeimos mediacijoje yra labai svarbi emocija, kuri valdo konfliktą, nes už jos slypi žmogaus asmeninis interesas, jo vertybės, jausmai, kurie skatina kovoti ar imtis veiksmų. Šeimos mediacijoje yra svarbios psichologinės žinios, o teisinės žinios yra tik papildančios.

Ž.B. Jei skyrybos nėra stipriai konfliktiškos, dažnai pakanka ir teisminės mediacijos. Bet kai konfliktas gilus ir kyla pirmiausia dėl psichologinių priežasčių, pažeisto saugumo ar orumo, įstatymo kalba tuo atveju nepadeda. Juk neįmanoma nutarti ir priversti, kad žmonės šių jausmų nejaustų.

Ž.K. Teisminė mediacija – tai aiškiai ant popieriaus parašytas susitarimas, neatsižvelgiant į tai, ką žmogus, iš tiesų, galvoja ar jaučia. O tai reiškia, kad jausmai gali pastumėti link susitarimo sulaužymo. Šeimos mediacija padeda žmogui pirmiausiai pasiekti susitarimą savo viduje ir su juo sutikti. Kai yra vidinis ir išorinis susitarimo pripažinimas, jo laikytis yra lengviau.

Šeimos santykių institute jau teikiamos šeimos mediacijos paslaugos. Kokie pirmieji pastebėjimai: ar esame „pribrendę“ mediacijai? Kaip žmonės ją priima?

R.P. Žmonės skirtingai priima šeimos mediaciją. Vieni ateina motyvuoti, sąmoningai suprasdami, kad būtina ieškoti sprendimo, bet patys nepajėgia tarpusavyje susitarti, todėl pasitelkia pagalbą iš šalies. Dalis tikisi, kad sprendimą už juos priims kiti. Pastarieji veikiausiai vėliau vis tiek kreipiasi į teismą.

Ž.B. Pastebiu tendenciją, kad dėl ilgai neišsprendžiamų konfliktų žmonės į šeimos mediaciją ateina apimti emocijų, nuoskaudų, nusivylimo, jaučiamas stiprus konflikto šalių netolygumas.

Ž.K. Mūsų visuomenės pribrendimo rodiklis – abiejų pusių savanoriškas atėjimas, kuris rodo, kad žmonės nori rasti sprendimą. Šeimos mediacija netaikoma tik vienai iš pusių, čia abi pusės privalo dalyvauti.

R.P. Mes privalome pasitikėti visuomenės branda. Kai yra plati alternatyvų pasiūla – teismas, mediacija, šeimos psichoterapija – ir žmonės aiškiai žino, ką kiekviena alternatyva gali pasiūlyti, tuomet jie patys gali rinktis. Žinoma, šeimos mediacija nebūtinai išspręs konfliktą, bet dalyvavimas joje atspindės žmonių pastangas savanoriškai išspręsti ginčą. Jei nepavyksta, yra kitos alternatyvos. Kai lieka tik vienas pasirinkimo variantas – jei konfliktuoju, tai einu į teismą, – tuomet apribojamos žmogaus galimybės veikti laisvai pasirenkant (lieka tik vykdyti teismo sprendimą). Čia tas pats kaip operaciją taikyti visiems sergantiesiems – vieniems ji būtina, kitiems reikia kitokio gydymo.

Mokymai yra projekto „Tėvų-vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir/ar atsiskyrimą“ dalis. Projektą remia Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO programa Lietuvoje.

Abipusiškai priimtino sprendimo paieška

Nacionalinės teismų administracijos duomenimis per 2014 metus teismuose buvo išnagrinėtos 21034 civilinės bylos dėl šeimos teisinių santykių. 2486 bylų nagrinėjimas truko nuo 6 iki 12 mėnesių, o 864 – daugiau nei metus. Beveik penktadalis šeimos bylų 2014 metais liko neišnagrinėta.??? Kasmet teisme gaunamų ginčo tvarka nagrinėjamų bylų, kylančių dėl šeimos teisinių santykių, skaičius beveik nekinta.

Į užsitęsusius tėvų ginčus dažnai įtraukiami vaikai, o konflikto sprendimo epicentre dalyvauja įvairūs skirtingų sričių specialistai bei institucijos. Tokiais atvejais siekiant apsaugoti vaiko interesus kyla būtinybė padėti tėvams surasti abipusiškai priimtiną sprendimą. Šeimos mediacija Kanadoje, JAV ir Vakarų Europos šalyse jau ilgą laiką vertinama kaip alternatyvus būdas spręsti šeimos ir artimų žmonių ginčus, nes padeda siekti taikaus, abiems konflikto šalims priimtino susitarimo, mažina ekonominius ir socialinius santuokos nutraukimo praradimus šeimoms, visuomenei ir valstybei. Mediacijos metu neutralaus tarpininko (mediatoriaus) pareiga yra sudaryti dalyvaujančioms pusėms palankias sąlygas pačioms atrasti bendrą sutarimą, išsaugant jų interesus ir pozicijų lygiavertiškumą.

Skirtingai nei teisminėje, šeimos mediacijoje didesnis dėmesys skiriamas konfliktą pakurstančioms emocijoms, žmogų valdantiems jausmams, tikriesiems interesams, kurie skatina kovoti. Šeimos mediacija siekia, kad susitarimas pirmiausia būtų priimtas paties žmogaus viduje. Tad mediatoriui greta teisinių žinių itin svarbus psichologijos išmanymas.

Šeimos mediacija jau Lietuvoje

Kaune įsikūręs Šeimos santykių institutas – bene pirmoji organizacija Lietuvoje ėmusi viešai kalbėti apie šeimos mediacijos naudą sudėtingas skyrybas išgyvenančioms šeimoms. Per vienerius metus po socialinės akcijos „Apsaugok mano vaikystę“ skėčiu įgyvendinamas projektas spėjo nueiti nemažą kelią: užmegzti ryšiai su šeimos mediacijoje ilgametę patirtį sukaupusiais užsienio specialistais, organizuoti vieni pirmųjų Lietuvoje šeimos mediacijos mokymai, pradėta teikti kompleksinė pagalba skyrybas išgyvenančioms šeimoms, inicijuotos diskusijos su skirtingais šeimos santykių srityje dirbančiais specialistais – Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovais, teisininkais, socialiniais darbuotojais, kt.

Šeimos santykių instituto specialistės neslepia vilčių, jog netrukus Lietuvoje išaus diena, kai šeimos mediacija bus įstatymiškai įteisinta kaip viena iš veiksmingų vaiko teisių apsaugos galimybių konfliktiškų tėvų skyrybų atveju.

Svarbiausia – vaikas

Apie mūsų šalyje tik užgimstančią šeimos mediaciją ir pirmąsias jos praktikos patirtis mintimis dalijasi Šeimos santykių instituto psichologės, šeimos mediatorės Eglė Kuprytė ir Kristina Vildžiūnaitė.

„Į mus kreipiasi poros su viltimi kažką naujo išbandyti, nes visa kita nebeveikia“, – sako E.Kuprytė, kuri priduria, jog žmonės dažniausiai ateina neturėdami išankstinių žinių apie šeimos mediaciją, tad pradžioje neretai tikisi, jog specialistai už juos priims sprendimą ar pateiks teisingo elgesio „receptą“.

Vis dėlto didžiausia kliūtis mediacijos sėkmei – įsisenėję tėvų skyrybų ir/ar poskyrybiniai konfliktai, dėl kurių ilgus metus trunka teisminiai procesai. Sudėtingas ir ilgas bylinėjimasis dažnai tik didina konfliktą, aštrina neigiamas emocijas, darosi vis sunkiau vienas kitą išgirsti ar tuo labiau leistis į kompromisus. Mediatorės pasakoja, jog jų praktikoje net būta atvejo, kai priimti bendrą susitarimą kliudė advokato duodami patarimai, priešingi vaiko interesams.

Nors vaikas į šeimos mediacijos procesą labai retai įtraukiamas tiesiogiai, pagrindinis mediacijos tikslas – apginti vaiko teisę į santykį su abiem tėvais net ir po jų skyrybų. „Siekiame, kad vienas ar kitas tėvų sprendimas visų pirma atitiktų vaikų poreikius“, – teigia K.Vildžiūnaitė.

Mediacijos metu ypatingas dėmesys skiriamas tėvų konfliktams vaiko atžvilgiu. Pabrėžiama, kad vaikas negali būti įtraukiamas į tėvų nesutarimus jokiu atveju. Vaikas turi teisę ir pareigą bendrauti su kiekvienu iš tėvų, bet neturi tapti jų bendravimo tarpininku ar barnių klausytoju.

„Išgyvenant skyrybas svarbu nepamiršti, kad vaikai yra vaikai, jiems būtina tikra vaikystė, jų poreikiai turi išlikti prioritetu, ir ne tėvų poreikiai tapti pirmesniais“, – sako E.Kuprytė. Specialistė pastebi, kad skyrybų proceso metu neretai į vaikus pradedama žiūrėti kaip į suaugusiuosius, dažniausiai paaugliai perima vieno iš tėvų vaidmenį. 

Įskaudinti tėvai neretai savo jausmus perkelia vaikams – tai, ką jaučia patys, teigia, kad tai yra vaikų jausmai. Šiuo atveju mediatoriams tenka nemenka užduotis padėti tėvams atskirti asmenines nuskaudas nuo tikrųjų vaiko poreikių.

„Tėvai, kuriems iš tikrųjų rūpi jų vaikų gerovė, turėtų žinoti, kad jie vaikams galės padėti tik tiesiogiai išsprendę problemas su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine, net jei to ir labai nenorėtų“, – priduria specialistės.

Pagaliau pavyko išgirsti vienas kitą

Galimybė konfliktuojančioms šalims be teismo įsikišimo pačioms rasti sprendimą – dar palyginti nauja idėja skyrybas ar išsiskyrimą patiriančiųjų tarpe.

„Buvau didelėje bėdoje, vyko skyrybos, niekaip nepavyko su vyru susitarti bendravimo su vaikais atžvilgiu, vyravo absoliutus chaosas, – apie akstiną kreiptis į šeimos mediatorius pasakoja Rasa (vardas pakeistas).

Nors abi puses tenkinantį susitarimą pasiekti porai prireikė net dešimties šeimos mediacijos sesijų, moteris sakosi nesigailinti savo laiko. Ji džiaugiasi, kad išsisprendė ne tik pagrindinė problema, dėl kurios buvo kreiptasi, bet taip pat pavyko atrasti vidinę ramybę visiems konflikto dalyviams. Mediacijos patirtis Rasą netgi paskatino iš naujo pagalvoti apie savo, kaip mamos, vaidmenį bei apie save kaip asmenybę ir ieškoti būdų tobulėti: „Po mediacijos supratau, kiek daug nežinau apie savo ir vaikų jausmus“.

Tuo tarpu mediacijoje dalyvavęs Artūras (vardas pakeistas) prisipažįstą į mediaciją iš pradžių žiūrėjęs skeptiškai: „Su žmona drauge išgyvenome daugiau nei dvidešimt metų, su savo problemomis, tam tikromis situacijomis, vaikais… Atrodė, ką tos mediatorės gali suprasti apie mūsų gyvenimą“.

Vyro požiūris pasikeitė, pastebėjus, jog mediatorių tarpininkavimo dėka buvusiems sutuoktiniams pavyko ramiai išsikalbėti, pagaliau išsakyti dalykus, kurių įprastai užvaldyti emocijų nepasakytų vienas kitam, o svarbiausia – mediacija padėjo suvokti, jog jų požiūriai į rūpinimąsi vaikais iš tiesų nėra tokie skirtingi.

„Jeigu ne mediacija, patys nebūtume susikalbėję, tiesiog specialistės užvesdavo ant tinkamo kelio, nurodydavo tam tikras mąstymo klaidas, neleisdavo, kad emocijos imtų viršų“, – pasakoja Artūras, kuris dabar pripažįsta, jog šeimos mediacija yra neabejotinai naudinga pagalba skyrybų nesutarimus išgyvenančioms poroms.

Parengė Laura Udrienė

Vizitas Islandijoje – tai indėlis į neseniai pradėtą vykdyti socialinį projektą „Tėvų-vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir/ar atsiskyrimą”. Šiuo projektu siekiama ginti vaiko teises konfliktiškų skyrybų akivaizdoje ir atkreipti įstatymų leidėjų dėmesį į dažnai ignoruojamą, bet itin opią problemą – vaiko įtraukimą į tėvų tarpusavio nesutarimus.

Mediacija – ekonomiškai naudinga

Projekto partneriu Islandija pasirinkta neatsitiktinai – tai stiprias vaiko teisių advokacijos tradicijas puoselėjanti valstybė, aktyviai taikanti šeimos mediacijos paslaugą kaip alternatyvą teismui. Šioje šalyje siekis, kad besiskiriantys tėvai dėl vaiko globos ar gyvenamosios vietos susitartų taikiai, nuo 2013 m. yra reglamentuotas ir įstatymais.

„Islandijoje nėra pasirinkimo, eisiu ar neisiu į mediaciją, ten viskas labai aiškiai apibrėžta, – įspūdžiais dalinosi ŠSI direktorė, psichiatrė Roma Šerkšnienė. – Pirmasis žingsnis – pradėtos skyrybos, antrasis – teisininko konsultacija. Nepavykus susitarti, siunčiama į mediaciją. Ir tik po to, jei per 12 mėnesių abi pusės neatranda bendro sprendimo, pradedamas teismo procesas.” Specialistė pabrėžė, jog ten jau nuo pirmojo susitikimo su teisininku, pradedama kalbėti apie vaiko poreikius.

Islandų apsisprendimas įdiegti mediaciją pagrįstas ne tik akivaizdžia psichologine nauda vaikui bei visai šeimai, bet ir ekonominiais skaičiavimais. Peržiūrėjus Danijos ir Norvegijos teismų statistiką paskaičiuota, kad mediacija valstybei atsieina kur kas pigiau. Jau antrus metus mediaciją aktyviai taikanti Islandija gali pasidžiaugti, jog teoriniai skaičiavimai iš tiesų pasiteisina praktikoje – skyrybų bylų teismuose ženkliai sumažėjo.

Džiugina ir dalyvavusiųjų mediacijoje atsiliepimai. Žmonės teigia, jog tai padeda sumažini neigiamas emocijas, geriau suvokti vaiko poreikius, išvengti ilgalaikių ginčų, sutaupo pinigų. Mediacija skatina tėvus bendradarbiauti, ieškoti visoms šalims priimtinų sprendimų, o tai yra svarbiausia, kai kalbama apie vaiko emocinę būseną ir jo teises po tėvų skyrybų.

Islandijoje šeimos mediacija gali taikyti socialiniai darbuotojai, psichologai, mokytojai, teisininkai, kurie yra baigę specialius mokymus ir atitinka tam tikrus kriterijus: turi aukštąjį išsilavinimą ir mažiausiai dvejų metų darbo patirtį su šeimomis.

Kitoks požiūris į vaiko teises

Vizito metu ŠSI specialistės susitiko su penkių šeimos santykių srityje veikiančių įstaigų atstovais. Viena jų – Lygiavertės tėvystės asociacija (Association for Equal Parenting / Félag um foreldrajafnrétti). „Visame pasaulyje po skyrybų vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, tad jau tapo įprasta, kad tokias asociacijas kuria išskirtinai vyrai – atstumti tėčiai. Islandija šiuo aspektu skiriasi, nes siekiant užtikrinti lygiavertę tėvystę, į asociacijos valdymo tarybą yra įtraukti keturi vyrai ir keturios moterys”, – pasakoja R. Šerkšnienė. Lygiavertės tėvystės asociacija sprendžia vaiko poreikių ir globos klausimus. Čia siekiama, jog pirmiausia būtų ginamos vaiko teisės, o tėvų tarpusavio nesutarimai bei kovos netrikdytų vaiko gerovės.

Įspūdį paliko ir projekto partnerio Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos darbas. Ši įstaiga didžiausią dėmesį skiria vaikams, o ne suaugusiesiems (jie nukreipiami pagalbai kitur). Siekiama, kad vaikas suvoktų, jog irgi turi savo teises – į mokslą, abu tėvus ir t.t. Organizuojamos specialios akcijos, leidžiamos knygos, stengiamasi, kad vaiko teisių sklaida pasiektų visas amžiaus grupes. Taip palaipsniui ugdomas aktyvus ir atsakingas valstybės pilietis.

„Paprastai Lietuvoje kalbame apie vaiko teises tik tada, kai jos pažeidžiamos. Bet jei pirmiausia padėtume vaikui susivokti, ką reiškia būti vaiku, kokios yra jo teisės ir atsakomybės? Kai esi ne auka, o aktyvus pilietis, tai rečiau patenki į sudėtingas situacijas, arba, jei patenki, į tai žiūri visiškai kitomis akimis”, – kelionės sukeltomis mintimis dalinosi ŠSI šeimų konsultantė, socialinė darbuotoja Živilė Baronienė.

Bendradarbiavimas ir pagalbos prieinamumas

Islandijos specialistai itin noriai dalinosi gerąja patirtimi su ŠSI. Mūsų atstoves maloniai nustebino islandų supratimas dėl vaiko teisių gynimo būtinumo. Vaiko teisių problematika ir jos veiksniai – jiems labai gerai žinoma sritis, į kurią įsigilinta kruopščiai ir iš pagrindų. Tiek įstatymai, tiek socialiniai darbuotojai, psichologai ir kiti vaiko teisių gynimo srityje dirbantys specialistai eina išvien. Netgi atstovaudami skirtingas institucijas, jie turi panašią sampratą į vaiko gerovę lemiančius veiksnius.

Platų pagalbos prieinamumą šalyje padeda užtikrinti ne tik išvystytas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, bet ir socialinė politika. „Pasirodo, jog nemokamą psichologinę pagalbą gali gauti be išimties visos Islandijos šeimos, kol tuo tarpu Lietuvoje tokia pagalba priklauso tik socialinės rizikos šeimoms“, – dalinosi įspūdžiais projektų vadovė Živilė Kėrytė.

ŠSI specialistės pasidžiaugė, jog Islandijos gerosios patirtys ne tik įkvėpė tęsti pradėtus projekto darbus, bet tuo pačiu priminė svarbią tiesą – pavienės nevyriausybinės organizacijos gali ir turi pradėti įvairias visuomenės gerovei reikšmingas iniciatyvas, bet norint pasiekti reikšmingų pokyčių, tai privalo tapti valstybės politikos dalimi. Neabejojama, jog ir šis vizitas taps itin reikšminga patirtimi Lietuvoje organizuojant ir vykdant vaiko teisių advokacijos kampanijas, formuojant šeimos ir socialinę politiką, kuri atsižvelgtų į vaiko teisių užtikrinimą.

Daugiau nei dešimtmetį psichologinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikianti Kaune įsikūrusi įstaiga siekia, jog Lietuvoje būtų sukurtas ir specialistams perteiktas veiksmingas ankstyvo atpažinimo, prevencijos ir intervencijos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas. Iki 2016 m. vasario mėnesio šešiose Kauno apskrities ir Vilniaus miesto savivaldybėse bus vykdomi mokymai ir organizuojamos apskritojo stalo diskusijos, kurių metu vardan bendro tikslo susiburs skirtingų sričių specialistai – Vaiko teisių apsaugos skyrių atstovai, politikai, teisininkai, socialiniai darbuotojai ir kt. Tikimasi, jog abipusis mokymasis ir žinių sklaida paruoš dirvą įstatymo pataisai, kuri būtina siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą konfliktiškų skyrybų atveju.

Projekto metu ketinama įdiegti Vakaruose jau daugelį metų sėkmingai praktikuojamą šeimos mediaciją – procesą, kuomet neutrali trečioji šalis (mediatorius) padeda tėvams patiems rasti jiems geriausią sprendimą be valstybės įsikišimo. Kaip parodė užsienio šalių patirtis, mediacija yra geriausia alternatyva teisiniams šeimos ginčų sprendimo būdams, nes taip išvengiama ilgai trunkančių, visai šeimai skausmingų teismo procesų, tėvai įgyja konstruktyvesnių ginčo sprendimo būdų ir, svarbiausia, skatinami įsigilinti į vaiko poreikius ir saugoti jo ryšį su abiem tėvais. Iki šiol Lietuvoje įteisinta tik teisinė mediacija.

„Kartu gyvenanti pora turi teisę susipykti, konfliktuoti ar skirtis, bet suaugusieji neturi teisės į savo konfliktus ar skyrybų procesą įtraukti vaikus“, – apie visuomenėje vyraujantį tėvo-motinos ir vyro-moters vaidmenų poroje dažną painiojimą kalba vaiko teises ginančio projekto iniciatorė, ŠSI direktorė, psichiatrė Roma Šerkšnienė. Nuolatiniai tėvų tarpusavio konfliktai ir dėl jų apleidžiami tikrieji vaiko poreikiai – realybė, su kuria kasdien susiduria su šeimomis ir vaikais dirbanti specialistė. Lietuvoje nėra tvirtų bendratėvystės tradicijų, tėvai po skyrybų dažnai negeba taikiai susitarti vaiko labui ir skuba nesutarimus spręsti teismuose, nepastebėdami, jog įsitraukimas į teisminius ginčus dėl vaiko globos ar turtinių klausimų tik sustiprina jų atžalų vidinį nesaugumą.

Konfliktiškos skyrybos kartais užsitęsia ir dėl šioje srityje dirbančių specialistų – vaiko teisių apsaugos ir socialinių darbuotojų, psichologų, advokatų – vieningumo bei kompetencijos stokos. „Visi tarsi dirba vaiko labui, bet jeigu pažiūrėtume iš arčiau, pamatytume, kad ilgus metus trunkančių skyrybų proceso metu patys specialistai yra įtraukiami į nesibaigiančių konfliktų „šokį“, kuris tik sukelia dar daugiau kančios vaikui“, – į vaiko situaciją tokių skyrybų metu kritiškai žiūri R. Šerkšnienė. Jos nuomone, tėvams pernelyg retai pasiūloma galimybė taikiai tartis dėl vaiko globos ir gyvenamosios vietos nustatymo.

Projekto iniciatoriai džiaugiasi, jog konfliktiškų skyrybų problematikai nelieka abejingi kultūros atstovai, kurie noriai įsitraukia į projekto viešinimo kampaniją „Apsaugok mano vaikystę“. „Man asmeniškai svarbu palaikyti idėją, kuri yra labai aktuali visai mūsų visuomenei“, – sako graffiti menininkas Tadas Šimkus. Jis 2015 m. Tarptautinę vaikų gynimo dieną ketina pažymėti kurdamas piešinį viešoje Kauno miesto erdvėje. Tuo tarpu Nacionalinis Kauno dramos teatras 2015 m. vasarį vyksiančio kasmetinio edukacinio festivalio jaunimui „Nerk į teatrą“ metu organizuos šeimos šeštadienį. Tądien, tarpe žinomų teatro menininkų inicijuotų dirbtuvių, šeimos bus kviečiamos apsilankyti ir Šeimos santykių instituto specialistų vedamame praktiniame užsiėmime, kurio tikslas – stiprinti gebėjimą likti tėvais net ir jiems sunkiose gyvenimo situacijose. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant su Paramos vaikams centru, kuris yra viena stipriausių organizacijų Lietuvoje, daugiausia dėmesio skirianti prievartos prieš vaikus prevencijai ir intervencijai. Projektą remia Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO Programa Lietuvoje.